Pirmas pokalbis su akmeniu

    Nieko nežinojau apie akmenis. Na tik tiek, kad tokie yra. Po to perskaičiau apie dolmenus ir susižavėjusi pasakojau apie tai visiems, kas norėjo klausytis. Norėjau šokti ir bėgti, tiksliau važiuoti prie Juodosios jūros į Gelenžiką, kur buvo daug dolmenų, bet... Norėjosi rasti bendraminčių, nes kaip gi taip, neskanu kai negali pasidalinti tuo ką valgai. Na, bent jau su manimi buvo ir yra taip.

    Taigi bendraminčių radau tik prie diskusijų stalo ir galima sakyti likau viena, o kai perskaičiau internete straipsnį apie tai, kad dolmenai prašo pagalbos, susimąsčiau apie tai, kuo gi aš jiems galėčiau padėti ir kaip tai reikėtų padaryti. Bet buvo vienas sakinys, kuriame buvo pasakyta, kad jeigu tu nusprendei padėti, išsakyk savo ketinimą širdimi, savo mintyse. Ir aš žinoma tai ir padariau.

    Nežinau ar dėl to ar ne, bet po to ėmiau jausti vidinį drebulį, kai prieidavau prie kalbančio akmens. Tiesiog jausdavau, kad akmuo yra gyvas. Įdomus atradimas buvo ir tai, kaip daug yra tokių akmenų čia pat Lietuvoje.

    Kai pagauta nenumaldomo noro kažką daryti ir keisti savo gyvenime, po metų trukusių ieškojimų susiradau ją, savo sodybą. Kai su visa šeima atvažiavome ir vaikštinėjome po apleistą sodybvietę, buvo pavasaris. Gausiai žydėjo plukės, be atvangos čiulbėjo paukščiai, o aš, smalsiai apžiūrėjusi visą teritoriją, šiurendama pernykščius nukritusius lapus, slinkau vos kvėpuojančio ūkinuko pasieniu. Jame kažkada buvo dirbtuvės ir viralinė ir čia pat ant žemės prilipusi duonkepė krosnis. Ir dar buvo iš akmenų išdėtas rūsys. Jis mus visus labai sužavėjo. Tokį mes jį ir palikome, tik perdengimą reikėjo pakeisti. Nors jis žemokas, tačiau mielas. Taigi šiurenau sau nukritusius lapus ir pamačiau prie medžio gulintį apsamanojusį akmenį. Priėjau ir sustojau, nes išgirdau sakant:

   -Ilgai tavęs laukiau.

   Po to ką išgirdau, nebegalėjau nepirkti tos sodybos. Kai persikėlėme į ją gyventi, pamažu ėmė verstis visiškai kitas gyvenimo puslapis. Tai savęs pažinimo, ieškojimo, keitimosi puslapis. Žemė, kurioje apsigyvenau, gyveno kartu su manimi. Ji man suteike galimybę suprasti, kad ji gyva. Kai paskubomis su dideliu jauduliu ir nekantrumu pardavinėjome butą mieste, pardavimo agentė pasiūlė daug labiau viliojančių sodybų ir kai pasimetusi stovėjau mąstydama apie galimus variantus, išgirdau:

   -Nejaugi, tu, mane išduosi?

  Nekilo abejonių, kieno tai klausimas ir neliko abejonių kur turiu gyventi. Sodyboje buvo didžiulis ūkinis pastatas. Pačia tvirčiausia, nors ir gerokai kirvarpų apgraužta dalį sudarė rąstinis tvartas. Pamatai buvo suręsti iš akmenų, o viduje vaikštant šieno ir šiaudu paklotuko kojomis, jis liūliavo kaip liūnas. Man tai kėlė susižavėjimą kol nesuvokiau, kad tai mėšlas, kurį patiems ir reikės iškuopti. Įdomiausias buvo kopimo momentas. Mėšlo pasirodė ęsa kiek mažiau nei metras ir kai nuo pasienio ėmėme atkasinėti, pasirodė, kad pamatiniai akmenys yra didžiuliai. Jie kaip aizbergai tūnojo iš mėšlo iškišę tik savo viršūnes. Kai stovėjau mėšlo duobėje, atkasusi pirmus 4 akmenis, išsitiesiau ir pagalvojau, kad koks siaubas tokia galybė mėšlo, išgirdau:

  -O kaip mums čia reikėjo stovėti.

  Išties vargšeliai. Nuo tada supratau, kad akmenys kaip ir žmones turi jumoro jausmą ir ne tik. Jiems patinka kai pas juos ateina, su jais kalbasi. Taip ir jauti kaip juose atkrunta rymantys seneliukai. Jie tokie laimingi, kai atsiranda kažkas juos girdintis. O mūsų Lietuvėlėje tiek daug tokių akmenų. Kažkada juos vadindavo mokais ir žmones ateidavo pas juos pasitarti. Tiesa tuomet žmonės girdėdavo ką šneka gyvuliai, medžiai ir tai nebuvo pasakos.

Saulė

Prisijungę 34 svečių ir vienas narys

  • kandi650346948627676